Tungusko meteoritas? kas tai?

[nerux]

Tunguska 1908

Yra prigalvota daugybė hipotezių dėl objekto, 1908 metais atsiradusio Sibiro danguje. Kai tai detonavosi, sunaikino daugiau nei 2000 kvadratinių km miško. Kai kurie sako, jog tai turėjo būti tikrai didelis meteoritas, kiti įtaria nežemiškos kilmės erdvėlaivio katastrofą ar kad tai buvo kažkoks „egzotiškas“ kosminis objektas kaip kad mini juodoji bedugnė, dar kiti teigia, jog tai naujas vulkaninės veiklos tipas. Taip pat internete galima rasti spekuliacijų apie vyriausybių slaptuosius projektus.

Visą 20-ąjį amžių žmonėms buvo mįslė tai, kas iš tikrųjų nutiko Birželio 30-osios rytą, 1908 metais virš sibirinės taigos. Įvykio vietovėje galima rasti įkalčių, kad tai visgi buvo meteoritas, bet glumina tai, kad nėra pačio kraterio. Įvykio liudininkai, gyvenę tame regione apibūdino jį kaip „baltą, karštą ugnies kamuolį“, „siaubingą sprogimą“, „deginantį karštį“ bei „kylantį dūmų stulpą“. Šią dieną išgirdus tokį apibūdinimą daugeliui iškart vaizduotėje kyla liūdnai pagarsėjusio branduolinio ginklo vaizdas, tačiau bėda ta, kad pirmasis toks ginklas buvo sukurtas ir išbandytas tik po 37 metų (1945-07-16), Antrojo Pasaulinio Karo metu. 1908 metais branduolinės reakcijos dar nebuvo atrastos ir ištirtos mokslo. Dėl šio fakto kai kurie ufologai ir priskiria Tunguskos įvykį NSO katastrofai. Priešingai pastarajai hipotezei, „tikri mokslininkai“ teigia, kad tai išvis nesusiję su branduolinio tipo sprogimu – vietovėje nėra radiacijos, kokia būtų atsiradusi detonavus pavyzdžiui vandenilinę bombą.

Abejoms pusėms, tiek ufologams, tiek „rimtiems mokslininkams“, reikia šiek tiek kritikos.
Ufologams – ne kiekvienas fenomenas, mums žmonėms primenantis techninį procesą, turi būti nežemiškos kilmės. Motina Gamta yra kur kas išradingesnė nei mes įsivaizduojame.
Mokslininkams – žmonės dažniausiai gerai sugeba atpasakoti ką matę. Net jeigu dėl savo kultūrinės kilmės jie naudoja keistus žodžius tai apibūdinti. Jei stebėjimai ir mokslininiai modeliai kartu netinka į „dėlionę“, galbūt laikas ištirti mokslinį modelį ir nemesti šalin pranešimų apie stebėjimus.

Buvo palyginus vėlyvas 20-tas amžius, kai žmonės pradėjo mąstyti, kad gal jų žinios apie meteoritus nėra tokios jau didelės (didelis meteoritas; lygu didelis ugnies kamuolys; lygu didelis krateris). Mintys krypo į objektą iš nepastovios medžiagos, galbūt kometos ledo nuolaužą. Bet vėlgi – keista, kad kelios savaitės prieš tunguskos įvykį netoli Žemės nebuvo pastebėta jokia kometa. Nepaisant to, ilgą laiką tinkamiausias kandidatas buvo Enkės Kometa. Visgi kai kompiuteriai tapo pakankamai galingi, buvo atliktos detalios simuliacijos, kurios parodė, kad ledo nuolauža būtų išgaravusi žymiai aukščiau atmosferoje ir nebūtų galėjusi sukelti tokios katastrofos.

Tunguskos mįslė galiausiai buvo įminta, kai gan žinomas meteoritų fenomenas – suirimas ore – buvo ištirtas teoriškai. Pasiekti žemės paviršių nesubyrėję turi galimybę tik masyvūs geliežies meteoroidai. Akmeniniai meteoroidai paprastai suyra atmosferoje, dažnai keliomis fazėmis. Kai buvo sukurti pakankamai detalūs šios meteoritų elgsenos fiziniai modeliai (pvz. Hill & Goda, žr. paveikslėlius žemiau), Tunguskos paslaptis pranyko.

Šiandien manoma, kad 80 metrų skersmens akmeninis meteoroidas 1908-aisiais įlėkė į žemės atmosferą 22 km/s greičiu, 30 laipsnių virš horizonto kampu. Toks meteoroidas sudarytas iš palyginti silpnos medžiagos; tankesniuose atmosferos sluoksniuose jis greitai suskiltų. Atskilę mažesni fragmentai sulėtėtų beveik nedelsiant. Taigi, beveik visa meteoroido kinetinė energija (kurią galima sulyginti su galinga vandeniline bomba) yra išlaisvinama mažoje jo trajektorijos atkarpoje. O toliau seka detonacija, turinti visas branduolinio ginklo savybes.
Dvi sekundes prieš sprogimą meteoroidas yra 40 km virš žemės paviršiaus. Penkias sekundes jis švytėdamas keliavo pro viršutinius atmosferos sluoksnius, įveikdamas 100 km žemės paviršiaus nuotolį.
Mačiusieji šitą fazę apibūdina kaip „ryškesnis nei mėnulis, bet ne toks ryškus kaip saulė“. Kompiuterinė simuliacija ties šiuo tašku „pritaria“.
Maždaug sekundę prieš sprogimą objekto ryškumas staiga padidėja. Meteoroidas dabar yra 26 km aukštyje ir jau nukeliavo 125 km žemės paviršiaus nuotolį. Kompiuterinės simuliacijos rodo, jog šiuo momentu beveik 30 cm jo paviršiaus ištirpo atmosferoje. 30 cm, palyginus su objekto skersmeniu (80 m), yra niekas.
Blyksnio – kurio dėka meteoroidas sušvyti ryškiau nei saulė – priežastis yra pirmasis susiskaldymas. Oro pasipriešinimo stiprumas yra didesnis nei akmuo gali išlaikyti. Simuliacija taip pat parodo, kad suskilę objekto fragmentai išlieka netoli vienas kito ir toliau krenta netoldami.
Detonacijos akimirka: aukštis – 16 km. Kątik susidariusios atskiros akmens nuolaužos vis dar negali išlaikyti oro pasipriešinimo, todėl staigiai skyla į dar mažesnius gabalus – nuo plytos dydžio iki nedidelių akmenukų. Tai užtrunka mažiau nei sekundę ir išlaisvina meteoroido 29 megatonų trinitrotoluolo (TNT) kinetinę energiją. Daugiau nei pusė visos energijos ištrunka per 0,2 sekundės. Žiaurus blyksnis, žiūrint iš 100 km nuotolio, yra 100 kartų ryškesnis nei mūsų saulė.
Meteoroidas pavirsta į pailgą plazmos debesį, dešimčių tūkstančių laipsnių karščio, 16 km virš žemės.
Toks didelės energijos atpalaidavimas mažame tūryje (taip pat, kaip branduolinė bomba) išskiria didžiulę UV radiaciją, kurią sugeria aplinkinis oras. Tuo metu susiformuoja baltas, neįtikėtinai karštas ugnies kamuolys ir per sekundę išsiplečia iki 13 km skersmens dydžio. Dėl aukščio, kuriame įvyko sprogimas, jis nepaliečia žemės paviršiaus. Visgi ugnies kamuolys labiau elipsinis nei sferos formos. Dėl intensyvaus karščio/radiacijos miškas po sprogimu suliepsnoja.
Pastarojo dydžio ugnies kamuolys matomas ilgiau nei minutę, iki tol, kol pamažu išnyksta. Šis faktas žinomas iš branduolinių ginklų bandymų 1950-aisiais ir 1960-aisiais. Dėl savo siaubingo karščio jis kyla į viršų iš apačios kartu traukdamas orą, dėl ko susiformuoja lėkštės formos kondensacijos sluoksniai. Vėlgi – fenomenas žmonėms gerai pažįstamas iš 50-60 metų branduolinių bandymų.
30 sekundžių po detonacijos, sprogimo banga pasiekia žemę ir „užpūčia“ bepradedančias įsisiautėti miško liepsnas. Žemės paviršiuje nuo sprogimo bangos tie medžiai, kurie stovėjo idealiai statmenai, ne paguldomi ir prispaudžiami prie žemės, o lieka stovėti, tik su nurautomis šakomis. Juos 1923 metais savo pirmosios ekspedicijos metu į šią vietovę atrado tyrėjas Leonidas Kulikas ir pavadino „telegrafo stulpų mišku“.
Minutė po sprogimo debesis vis dar raudonas ir itin karštas. Kilimas į viršų vos matomas dėl jo masyvaus dydžio. Po kylančiu debesimi vietą turi kažkas užpildyti, tad įtraukiama vis daugiau ir daugiau oro. Kondensacijos debesys patys nekyla (jie nėra karšti) ir dėl to susiformuoja į varpelio formos debesis. Galimai ugninio debesies traukiamas oras nuo žemės tiesiai į viršų pakelia pelenus, dulkes ir dūmus. Tuo metu sprogimo banga guldydama medžius keliauja į šonus pažemiui.
Keletas minučių po įvykio ugnies kamuolys išbluko ir pakilo dar aukščiau. Atominis „grybas“ padidėjo iki keliskart savo originalaus dydžio. Jeigu nebūtų meteorito paliktos dūmų uodegos, vaizdas daug nesiskirtų nuo kadaise Žemėje susprogdintų vandenilio bombų. 900 kilometrų nuo Tunguskos įvykio, Irkutske meteorologinė stotis užfiksavo žemės drebėjimą. Laimei dėl mažai apgyvendintos vietovės žuvo ar buvo sužeisti vos keli žmonės.

Sprogimo debesis pakilo į maždaug 60 km aukštį ir išsiplėtė iki 200 km pločio prieš tai, kol išsisklaidė. Dienos vakare ir ateinančiomis naktimis žmonės Europoje stebėjo švytinčius tankių dulkių debesis aukštojoje atmosferoje.

Baisu vien įsivaizduoti kas būtų, jei Tunguskos meteoroidas būtų trenkęsis į Žemę keliomis dešimtimis metų vėliau – šaltojo karo metu. Tai be jokios abejonės būtų interpretuota kaip priešo ataka ir Žemėje prasidėtų termobranduolinis karas. Galbūt tik po to mokslininkai atrastų, kad iš tikrųjų sprogimo vietovėje nėra jokios radiacijos, bet būtų jau per vėlu... Gyvename ant peilio ašmenų nesuvokdami to.


O kas jeigu...

Kai kuriems skaitytojams gali kilti klausimas kas nutiktų, jei į žemę pataikytų didesni akmeniniai meteoroidai. Rezultatai, gauti atlikus tokią kompiuterinę simuliaciją esą kiek keistoki.

Itin dideli (ir todėl labai retai pasitaikantys) akmeniniai ar geležiniai asteroidai, ar labai didelės ledinės kometos pasiekia žemės paviršių nesuirę ir palieka kraterį. Ne tokie reti mažesnio ir vidutinio dydžio akmeniniai objektai suskyla žemės atmosferoje ir sprogsta, todėl gali sunaikinti kur kas daugiau, nei objektai, atsitrenkiantys į žemę.

Neženkliai padidinus Tunguskos asteroido dydį ar greitį, išskiriama energija didėja kur kas daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Pavyzdžiui jei 200 m skersmens meteoroidas, skrendantis 30 km/s greičiu (kas yra ne tiek jau daugiau, nei Tunguskos meteoroidas), „nusitaikytų“ į Žemę, jis turėtų 1 gigatoną trinitrotoluolo (TNT) energiją. Prisiminkime, kad Tunguskos meteoroidas tebuvo 30 megatonų. Toks „naikintojas“ detonuotųsi 6 km aukštyje sukurdamas 42 km skersmens ugninį kamuolį. Sprogimo blyksnis už 100 km nuo įvykio būtų matomas kaip 10 000 kartų ryškesnė šviesa nei mūsų Saulė. Gali būti, kad ugnies kamuolys ištirpdintų žemę ir paliktų didžiulį kraterį asteroidui net nepalietus žemės paviršiaus.

140 km spinduliu būtų pajausta didžiausia katastrofos jėga, tačiau efektas būtų vis tiek jaučiamas net ir šimtais kilometrų nuo sprogimo vietos. Dėl didelių nuotolių sprogimo banga ilgiau keliautų, kas reiškia, kad galbūt spėtų susidaryti pakankamai įkaitusių medžio anglių ir ugnis, užgesinta sprogimo bangos, paprasčiausiai vėl įsiliepsnotų. Milžiniškuose plotuose įsivyrautų apokaliptinės liepsnos. Tokio mąsto katastrofos pakaktų ištrinti kai kurias šalis iš žemėlapių.

Sprogimo ugnies kamuolys iškiltų iš žemės atmosferos, suformuodamas dulkių, dūmų ir dujų sluoksnį visoje žemės atmosferoje. Tai susilpnintų pro atmosferą patenkančių saulės spindulių kiekį ateinančiomis savaitėms ar mėnesiais. Didelė branduolinė žiemos galimybė.


Išvada

Globalinei katastrofai nereikia objekto, kuris įsirėžtų į žemės paviršių. Dažnai aptinkami vidutinio dydžio akmeniniai asteroidai turi daug daugiau kinetinės energijos nei galingiausi žmogaus branduoliniai ginklai – ir negana to, jų energija yra išlaisvinama pragaištingais atmosferiniais sprogimais. Nėra sukuriamas krateris, tačiau detonacijos ugnies kamuolys, sprogimo banga, atominis „grybas“ ir jų naikinantys padariniai yra labai panašūs didelei termobranduolinei atakai. Vienintelis dalykas – neišskiriama radiacija.

Tunguskos 1908 įvykis daugiau mums nebe mįslė. Bet nepaisant mokslinio smalsumo, tikėkimės, jog žemei niekad neteks patirti tokio įvykio dar kartą.

[Neoromancer]

Tikrai daug buvau skaitęs apie šį meteoritą, bet ši versija labai patiko. Beje, jei kam patinka ufologinės temos siūlau paskaityti Sauliaus Kanišausko knygą "Kur jūs ateiviai iš kosmoso" 1988 m. leidimas. Man labai patiko, gal kokius 4-6 kartus skaičiau.

[nerux]

Esu girdėjąs apie tą knygą, jei apie tą pačią, kur 1 pusę knygos teigia, kad ateiviai egzistuoja, o antra pusę tos knygos jau rašo kitaip kad tai moksliškai paaiškinama, kad tai žmogaus kuriniai.

[Neoromancer]

Esu girdėjąs apie tą knygą, jei apie tą pačią, kur 1 pusę knygos teigia, kad ateiviai egzistuoja, o antra pusę tos knygos jau rašo kitaip kad tai moksliškai paaiškinama, kad tai žmogaus kuriniai.

Taip, būtent ši knyga. Tikrai įdomių paslapčių ten aprašinėja.

[emirim]

Tikrai daug buvau skaitęs apie šį meteoritą, bet ši versija labai patiko. Beje, jei kam patinka ufologinės temos siūlau paskaityti Sauliaus Kanišausko knygą "Kur jūs ateiviai iš kosmoso" 1988 m. leidimas. Man labai patiko, gal kokius 4-6 kartus skaičiau.

Cia Ericho von Daeniken tinklalapis:

http://www.daniken.com/e/index.html

[masa]

Tikrai daug buvau skaitęs apie šį meteoritą, bet ši versija labai patiko. Beje, jei kam patinka ufologinės temos siūlau paskaityti Sauliaus Kanišausko knygą "Kur jūs ateiviai iš kosmoso" 1988 m. leidimas. Man labai patiko, gal kokius 4-6 kartus skaičiau.

Skaiciau ir as pirma puse suzavejo. Nu, maniau, dabar man viskas aisku. Antra puse perskaiciau - nusivyliau. Manau, tokia sios knygos reiksme ir buvo - viska paaiskinti moksliskai - ateiviu nebuvo.

[emirim]

Aha, as irgi gerai pamenu ispudi, kuri palieka pirmoji knygos dalis, iskelianti "kruva" klausimu is kur tai atsirado ir kad to negalejo padaryti ankstyvuju civilizaciju zmones (reikia pripazinti gan itikinamai), ir antroji dalis, kurioje visa tai paneigiama....Bet knyga mano nuomone nebloga vien tuo, kad privercia kartais pakelti galva ir paziureti i naktini dangu, bei pagalvoti kas mes esame...

[nerux]

Na o ar teko kam nors matyti danguje kažką nepaaiškinamo, žinoma blaiveme stovyje

[Neoromancer]

Na o ar teko kam nors matyti danguje kažką nepaaiškinamo, žinoma blaiveme stovyje

Teko. Papasakosiu, bet jaučiu būsiu ne taip suprastas

Nepamenu, kiek man buvo metų, gal ~16-17. Vasarą praleisdavau kaime pas senelių, Jurbarko rajone Gedžiuose. Niekuo ypatingas kaimas. Buvo kažkur liepos pabaiga. Naktį pradėjo nei iš šio nei iš to urgzti šuva (mažas toks, pekinesas, miegodavo lovoje) Prabudau, ant sienos pamačiau "saulės zuikučius", pasisukau į šviesos šaltinį ir... Sodo gale, nuo stebėjimo vietos pietryčių kryptimi (atstumas ~30 m) pamačiau du labai ryškius šviesulius, ryškūs beveik pereinantys į skaisčią melsvą spalvą. Iš tokio atstumo žiūrint jie atrodė kaip geri krepšinio kamuoliai į kuriuos žiūrėtum iš 1 m. atstumo. Žodžiu pakankamai dideli. Tie rutuliai sukosi tarsi aplink savo baricentrą (bendras centras) ir svyravo tam tikra amplitude. Atsidariau langą, jokio garso neišgirdau. Šiaip sodo gale nelabai kas galėjo vaikščioti ar važinėti, nes ten toks kaip ir žolynas kempsynas, bet ne pelkė. Tą reiškinį stebėjau daugiau kaip 15 min. Tiesiog miegas nugalėjo. Ryte nuėjau pažiūrėti, tačiau jokių išmindymų, išdegimų ar kitų anomalijų nebuvo. Va tai toks reiškinukas.
Šiaip aš linkęs manyti, jog mačiau kamuolinius žaibus. Tik tas jų "idealus" judėjimas nelabai paaiškinamas. Matyt man tikrai jau , bet galiu patikinti jog tikrai neišgalvojau šios istorijos.

P.S. Mano žmona labai panašią istoriją pasakojo, tik tai nutiko Žiline, Kaliningrado srityje. Ir tikino, jog tokių reiškinių jų krašte labai daug pasitaikydavo.

[nerux]

Na aišku yra galimybė kamuolinio žaibo, bet tik tada manau galima jį išvysti kai stipriai žaibuoja, na o jei rami naktis, tai tada nežinau ar tokiais atvėjais jisai susidaro Jo ydomi istorija.

Man tai yra tekę stebėti nepamenu kurie ten buvo ar 1994, ar 1995 giedrą dieną prie prie ežeriuko, žvilgtelėjau į dangų ir pamačiau baltą tašką, jisai kabojo šalia neseniai praskridusio legtuvo išmestų dujų juostos ir judėjo tokiu reičiu kie ta duju juosta slinko genama vėjo kaip sakant nei per žingsnį nuo juostos, tai vat tokį reginį teko man matyt, gaila tada nebuvau pasiėmęs žiūronų

[Neoromancer]

Man tai yra tekę stebėti nepamenu kurie ten buvo ar 1994, ar 1995 giedrą dieną prie prie ežeriuko...

Paskaičiavau, kad būtent tais metais ir mano aprašytas atvejis buvo. Gal ufonautų invazija prasidėjo ?

Dar prisiminiau vieną, čia gal apie 2001 metus, vasarą. Su draugais kiurksojome prie Jurbarko maudymvietės (vietinių vadinama karjeru), kai danguje pietinėje pusėje gana aukštai pamatėme šviesulį. Saulė jau buvo vakarinėje dangaus dalyje. Jis ne tai kad judėjo, bet tarsi kristų žemyn ir vėl kiltų aukštyn stebėtojų atžvilgiu, ryškiai suspindėdamas ir vėl prigesdama, suspindėdamas ir vėl prigesdamas... Intervalas gal 3-5 sek. Viskas kartojosi apie iki 2-3 min. kol galop galutinai užgeso ir išnyko... Šitam tai visai neturiu jokio paaiškinimo. Gal koks palydovas? Meteorologinis zondas?

[nerux]

Na manau kad meteriolog. zondas ar palydovas tikrai nesugebės atlikt tokių manevrų.

[nerux]

Štai nauji faktai apie Tugusko asteroidą.

Nauji faktai apie Tunguskos katastrofą verčia sunerimti

Superkompiuterio atkurtas modelis rodo, kaip asteroidas, sprogęs Žemės atmosferoje, sukuria „ugnies liežuvį“ Prieš beveik šimtą metų apie 2 tūkst. kvadratinių kilometrų Sibiro miškų sunaikinusią Tunguskos katastrofą galėjo sukelti kur kas mažesnis asteroidas, nei anksčiau manė mokslininkai. „Tai, kad palyginti toks mažas asteroidas gali padaryti šitiek žalos, turėtų mus paskatinti kur kas rimčiau sekti mažų dangaus kūnų judėjimą“, – sako JAV fizikas Markas Bosloughas.

Anksčiau mokslininkai manė, kad virš Tunguskos sprogęs dangaus kūnas buvo nuo 50 iki 100 metrų skersmens, o sprogimo galia buvo tūkstantį kartų didesnė nei Hirosimos atominės bombos ir siekė 10-20 megatonų.

Reklama

Tačiau superkompiuterio „Red Storm“ pagalba atkurtos simuliacijos parodė, kad asteroidas, įsirėžęs į Žemės atmosferą, sukuria įkatintų dujų stulpą, kuris primena ugnies kamuolį, didžiuliu greičiu atsitrenkiantį į planetos paviršių.

Tokį koncentruotą sprogimą sukelia kur kas mažesnis, vos 20 metrų skersmens, asteroidas, o sprogimo galia tesiekia 3-5 megatonas.

„Šis tyrimas parodo, kad Tunguskos katastrofa gali pasikartoti kur kas dažniau, - kartą per šimtmetį ar du, o ne kas tūkstantmetį”, –perspėja NASA “Ames” tyrimo centro astrobiologas Davidas Morrisonas.

„Tai turėtų pakelti reikalavimus dangaus kūnų sekimo sistemoms, mes privalome atkreipti dėmesį į kur kas mažesnius asteroidus“, – akcentuoja jis.

šaltinis delfi.lt

[Neoromancer]

Štai galime "pasigrožėti", kas nutiktų, jei didelio skersmens meteoritas tėkštųsi į Žemę http://www.youtube.com/watch?v=yYgEwXWilUc Perspektyvos išgyventi praktiškai prilygsta 0.

[masa]

truputi nerealu ir netikra. Daug specefektu. Turime du draugus, kurie saugo nuo tokiu uzpuoliku: Jupiteri ir Menuli.
Labiausiai uzstrigo tai, kad, i ramu gyvenima ateina lava. Po smugio bus tokie zemes drebejimai, kad visur bus totalus ugnikaliniu isiverzimai bei ploksciu pasislinkimai...

[Neoromancer]

Turime du draugus, kurie saugo nuo tokiu uzpuoliku: Jupiteri ir Menuli.

Jupiteris ir Saulė kažkiek reguliuoja tą balansą. Mėnulis tai toks apgaulingas kūnas, jo dėka "atėjūnas" gali būti labai sėkmingai nukreiptas į žemę. Potencialiai pavojingų meteoritų yra daugiau nei pakankamai. Tame filmuke tai persistengta, tačiau realybės yra. Ten tas meteoritas čiut ne Mėnulio dydžio. Toks kūnas į atmosferą įskrietų milžinišku greičiu, nenustebčiau jei dangus "perkaistų", na o smūgio į žemę galingumas, manau, skaičiuotųsi jau gigatonomis. Tai "nupūsti" žemės paviršių būtų visi niekai.

[masa]

Neoromancer, o is kur tie atejunai atsiranda?

[Neoromancer]

Neoromancer, o is kur tie atejunai atsiranda?

Šiaip tai meteoritų mūsų Saulės sistemoje yra labai daug. Kažkur 95% trajektorijos yra apskaičiuotos kaip nepavojingos Žemei, ~ 4% yra potencialiai pavojingi (todėl dabar pradėta galvoti ką daryti jeigu...), na ir ~ 1% yra visai nežinomi. Tas mažas procentas kosminiu mastu imant yra labai daug. Na o jei buvo klausiama iš kur atsiranda patys meteoritai, tai dauguma jų susidarė Saulės sistemos formavimosi metu. Kiti skriedami ir kartais susidurdami tarpusavyje "prikuria" pakankamai daug kūnų patenkančių į tuos 5%.

[masa]

meteroritai siuo atveju reiksmes neturi. Per mazi, kad sukeltu katastrofa. Kalba yra apie asteroidus. Yra du dideli saltiniai is kur pas mus gali nukristi asteoroidas:
1) asteroidu zona tarp Marso ir Jupiterio. Ten teoriskai-matematiskai skaiciuojant turetu buti planeta, bet jos nera. Net ir tai mistinei planetai vardas buvo sukurtas - Faetonas. Yra keletas teoriju apie jos bukle - ar ji nesusiformavo, ar suiro, del labai dideles Jupiterio traukos ir per mazo Marso ir Saules.
2) Koiperio juosta:
http://astronomija.lt/enciklopedija/ind ... rto_juosta

Seip bendram isprusimui siulyciau pasiskaityti Eridano serijos knyga. Robert J. Sawyer "Skaiciuojantis dievas". Siuzetas nelabai turi reiksmes. Tiesiog knygos autorius siaip yra apsiskaites ir moksliskai pasikaustes zmogus. Populiariai isdesto kaip atsiaranda sunkieji elementai (pvz. Saule yra is vandenilio ir helio), o zemej ir kitur randama beveik visa Mendelejevo sistemos elementu gama.

Del Menulio. Jis labai didelis lyginant su Zeme kaip palydovas. Senai aisku, kad jis negalejo susiformuoti kaip Zemes palydovas naturaliai. Daug teoriju. Viena teigia, kad zeme buvo vandeniu padengtas kamuolys. I ja atsitrenke planetoidas, istaske daug vandens. (viena kita teorija sako, kad tas planetoidas yra zemes branduolys, kurio sukimosi deka turime megnetini lauka), ismustas zemes gabalas yra Menulis. Cia tik teorija.
Pvz.: bendram isprusimui - Menulis nuolatos tolsta nuo zemes. Ta issiaiskino dar rusai su savo menuleigiui - i ji nutaike lazerio spinduli ir matuodami pastebejo, kad matavimai vis nesutampa. Menulis nutolsta apie 1 cm per metus (cia galiu ir suklysti).

Menulio trauka yra labai didele. Jo deka turime potvynius ir zemes plutos kilnojimasi. Na ir rezultatas - net su vaikisku teleskopu matosi, kad jo pavirsius padengtas krateriais.

[Neoromancer]

Šiek tiek istorijos ir ateities prognozių asteroidų tematika:

Tūkstančiai planetėlių

Be aštuonių didžiųjų planetų Saulės sistemoje dar skrajoja trys nykštukinės planetos ir tūkstančiai kosminių kalnų–asteroidų. Kai kurie jų primena nedideles planetas ir yra kelių šimtų kilometrų skersmens. Tačiau absoliuti dauguma primena tiesiog uolų atplaišas, todėl juos aptikti yra ypač sudėtinga.
Dauguma asteroidų skrieja asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Tačiau dalis asteroidų kerta ir Žemės orbitą. 1932 metais buvo atrastas pirmasis Žemės orbitą kertantis asteroidas (1862) Apollo. Iki 1972 m. atsitiktinai buvo atrasta 13 tokių asteroidų. 1973 m. Palomaro observatorijoje buvo pradėta pirmoji tokių asteroidų paieškos programa.
Arti Žemės skrendantys asteroidai ir kometos vadinami bendru arti Žemės skriejančių objektų vardu (angliškai NearEarth Objects, NEO). Šie objektai kelia realų pavojų tiek civilizacijai, tiek apskritai gresia išnaikinti visą gyvybę Žemės planetoje. Nors susidūrimo su kometa arba asteroidu tikimybė yra labai maža, tačiau Žemės geologija mums sako, kad tokie susidūrimai yra ne toks jau retas reiškinys: mokslininkai rado daugiau kaip 150 smūginių kraterių mūsų planetos paviršiuje (keletas jų yra Lietuvos teritorijoje). Jeigu Žemėje nebūtų vandenynų, o sausumos neveiktų vandens erozija, Žemė būtų išmarginta krateriais kaip ir Mėnulis.

Didžiausi kataklizmai

Prieš 65 mln. metų dabartinės Meksikos teritorijoje Jukatano pusiasalyje nukrito 10 km skersmens asteroidas ar kometoidas ir, kaip manoma, išnaikino tris ketvirtadalius Žemės gyvybės rūšių, tarp jų ir dinozaurus.
Prieš 35 mln. metų 5 km skersmens asteroidas ar kometoidas nukrito į Česapyko įlanką, kuri yra tik 200 km nuo JAV sostinės Vašingtono. Nuo smūgio susidarė apie 80 kilometrų skersmens krateris, smarkiai pakito upių vagos ir aplinkinis kraštovaizdis.
Prieš 50 tūkst. metų vos 50 metrų skersmens ir 300 000 tonų masės asteroidas nukrito dabartinės JAV Arizonos valstijos teritorijoje. Nepaisant tūkstantmečius trukusios erozijos, kritimo vietoje iki šiol išliko apie 1.5 kilometro skersmens ir 190 metrų gylio krateris.
Prieš šimtmetį, 1908 m. birželio 30 d., į Žemės atmosferą įskriejęs objektas, viršgarsiniu greičiu praskriejo virš Šiaurės Europos, Centrinės Rusijos ir sprogo Sibire virš Tunguskos upės. Sprogimo galia prilygo maždaug 10 megatonų atominės bombos sprogimui. Sprogimas suniokojo taigą maždaug 60 kilometrų spinduliu. Sprogimas įvyko atokiame ir menkai apgyventame rajone, bet jeigu kūnas būtų įskriejęs į atmosferą vos keliomis valandomis vėliau, tai sprogimas virš tankiai gyvenamos Europos galėjo nusinešti iki pusės milijono aukų.
1947 m. Sichote-Alynio kalnuose, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, meteoritas dideliu greičiu įskriejo į Žemės atmosferą. Liudininkų teigimu, meteorito sukeltas ugnies kamuolys buvo ryškesnis už Saulę. Meteoritas sprogo ore ir pažėrė geležinių gabalų krušą. Vienas gabalas išmušė 30 metrų skersmens ir 6 metrų gylio kraterį.
1994 m. viso pasaulio astronomai stebėjo Šūmeikerio-Levio kometos subyrėjimą ir jos gabalų kritimą į Jupiterį. Kritimo metu išsiskyrė energija, prilygstanti milijardų atominių bombų sprogimui vienu metu. Jupiterio atmosferoje susidarė dulkių debesis, didesnis už visą mūsų planetą. Pažymėtina, kad Šūmeikerio-Levio kometa buvo atrasta likus vos 16 mėnesių iki susidūrimo su Jupiteriu. Nors kometos netoli Žemės apsilanko labai retai, jos gali smogti su dar didesne jėga, nes dažnai skrieja greičiau nei asteroidai.
2002 m. sausio 7 d. asteroidas 2001 YB5 praskriejo pro Žemę vos dvigubai toliau nei skrieja Mėnulis. Jeigu šis stadiono dydžio objektas būtų pataikęs į Žemę, būtų sunaikinęs absoliučiai viską keliasdešimties kilometrų skersmens teritorijoje arba būtų sukėlęs milžinišką cunamio bangą, kuri galėjo sunaikinti milžiniškas pakrantės teritorijas.
2006 m. liepos 3 d. net ~800 metrų skersmens asteroidas 2004 XP14 prašvilpė panašiu kaip Mėnulio orbita atstumu. Susidūrimas su tokiu dangaus "svečiu" galėjo sukelti mirtiną grėsmę civilizacijai. Įdomu, kad šis itin pavojingas asteroidas buvo atrastas vos prieš dviejus metus iki prasilenkimo su Žeme.
2008 m. vasario 5 d. Žemės kaiminystėje viešėjo nedidukas ~10 m skersmens asteroidas 2008 CT1. Baisiausia, kad jis atrastas vos dvi dienos iki suartėjimo. O prasilenkta vos 135 tūkst. km atstumu (maždaug 3 kartus mažesniu atstumu nei nuo Žemės iki Mėnulio).
Objektų kritimas kelia ir labai specifinį pavojų. Net santykinai maži objektai sukelia galingus sprogimus atmosferoje, jūroje arba sausumoje. Atsitiktinis stebėtojas tokį sprogimą gali nesunkiai supainioti su branduoliniu sprogimu. 2002 metais, Indijos ir Pakistano konflikto įkarštyje, atmosferoje virš Viduržemio jūros sprogęs asteroidas sukėlė galingą ir plačiai matomą žybsnį. Jeigu asteroidas būtų įskriejęs į atmosferą trimis valandomis anksčiau, galingas sprogimas pasienio teritorijoje galėjo būti palaikytas netikėtu užpuolimu ir galėjo sukelti apsikeitimą branduolinių bombų smūgiais.

Kosmoso “priešų” medžioklė

Pradėjus aktyvią netoli Žemės skriejančių asteroidų paiešką, rasta nemažai pavojingų asteroidų. Nors atrastieji asteroidai nekelia Žemei grėsmės, didelis atradimų skaičius liudija, kad didelė dalis netoli Žemės skriejančių asteroidų dar nėra atrasta.
Medžioklėje sėkmingai dalyvauja artimų Žemei asteroidų medžiojimo stotis Linear, esanti JAV Nju Meksiko valstijoje prie Sokoro miesto. Asteroidų paieškai naudojami du automatiniai 1 m skersmens teleskopai, aprūpinti plataus lauko CCD kameromis. Nuo 1980 m. ši stotis jau atrado 40 000 asteroidų ir kometų. Vykdomos programos tikslas - rasti visus didesnius nei 1 km skersmens asteroidus, kurių orbitos praeina arti Žemės orbitos. Viso dabar žinoma apie 2600 artimų Žemei asteroidų, iš jų apie 700 yra didesni nei 1 km (manoma, kad tokių asteroidų turėtų būti apie 1100). Tarp jų yra 130 objektų, vadinamų potencialiai pavojingais asteroidais. Tikimasi, kad 2008 metais bus “sumedžiota” jau 90% tokių asteroidų.
Vien 2004 m. Linear aptiko trejetą 10 –30 skersmens kūnų prašvilpusių daug arčiau, nei Mėnulio orbita.
2005 m. buvo užfiksuota keletas didelių meteoritų kritimų. Vienas jų rugsėjo mėnesį krisdamas į jūrą išgąsdino Floridos gyventojus.
Ateityje žmonijai gali tekti pasukti galvą, kaip susidoroti su kosmoso užpuolikais. Iš pavojingų asteroidų dažnai minėtinas 600 m skersmens Nr.2004 VD17, kuris gali susidurti su Žeme 2102 m. gegužės mėn., bei 250 metrų skersmens Nr.2004MN4 (Apophis), kuris pavojingai priartės 2036 m. balandį, o po metų dar kartą praskries visai šalia Žemės. Susidūrimas prilygtų tūkstančių atominių bombų sprogimui ir grėstų žmonių civilizacijos žlugimu. O 2006 m. pabaigoje atrastas ~1 km skermens asteroidas 2006 XG1 grasina 2041 m. spalio mėn. praskrieti Žemei visai po nosimi. Jeigu pakartotini orbitos skaičiavimai patvirtins nuogastavimus, tai bus pats pavojingiausiais asteroidas, galintis susidurti su mūsų planeta netolimojoje ateityje. Jeigu šios katastrofos pavyks išvengti, tai labai atsipalaiduoti neverta. 2880 m. kovo mėn. 1,1 km skersmens asteroidas 1950 DA beveik kaktomuša trinktels į mūsų motiną Žemę. Tiesa, iki tol dar žmonijai reikia dagyventi...
Šiuo metu nėra vieningos nuomonės, kaip reikėtų elgtis aptikus didelį kūną, grėsmingai artėjantį iš kosmoso gelmių. Holivudo filmuose “Gilus sukrėtimas” (Deep impact) bei “Amargedonas” peršama nuomonė, kad geriausia išeitis apmėtyti asteroidą atominėmis bombomis, kaip kokius japonus. Tačiau asteroido skeveldros grėstų tikra meteoritų liūtimi. Švelnesi būdai: padengti asteroido paviršių šviesia medžiaga, kad saulės spinduliai nustumtų asteroidą iš orbitos arba pačiam kosminiam laivui nubuksyruoti neprašytą svečią į šoną. Pažymėtina, kad po ilgų stebėjimų, patikslinus asteroidų orbitas, jie iš pavojingų Žemei dangaus kūnų sąrašo dažnai išbraukiami. Besidominties siūlome retkarčiais apsilankyti NASA puslapyje, kuriame rasite naujausius duomenis apie grėsmes Žemei (taip pat čia skelbiamas ir sąrašas asteroidų, kurie paskelbti nebepavojingais):

Straipsnis paimtas iš http://www.astronomija.info/idomybes/asteroidai.php
Galimų susidūrimų lentelė: http://neo.jpl.nasa.gov/risk/

[jusukas]

Šm 04.16d.15.15 val mūsų laiku kanalu RTRplaneta bus rodoma laida Pasaulio valdovas Nikola Tesla.Ganėtinai įdomi laida.Bent man ji paliko įspūdį.Beje ten minima dar viena Tunguskos meteorito kilmės versija.Teigiama kad tai gali būti Teslos mokslinių bandymų padarinys peduodant energiją iš taško A į tašką B.

[remigijus]

..egzistuoja net evoliucijos teorija pagrįsta ...kosminių kūnų invazija į mūsų planetą....pagal ją sutampa mažiausiai 3 dideli gyvūnijos išnykimai planetoje...po kurių "pagreitėjo" evoliucija...rusai išleido net knygą ...evoliucijos teoriją.... jeigu neklystu...storoka bet įdomi...ten daug sugretinimų skaitosi kaip romanas...nors kalba eina apie mokslą

[nerux]

Na apie tungusko meteritą yra dar įdomus faktas, tai kad sprogimo epicentre medžiai likę buvo stovėti net nepajudinti, o išvartyti tik jau nuo epicentro.

[ziko]

o aš skaičiau kad tunguskus meteoritas skrido keisdamas kryptį ty zigzagais kas šiaip meteoritui nebūdinga

[Daffas]

Tikrai daug buvau skaitęs apie šį meteoritą, bet ši versija labai patiko. Beje, jei kam patinka ufologinės temos siūlau paskaityti Sauliaus Kanišausko knygą "Kur jūs ateiviai iš kosmoso" 1988 m. leidimas. Man labai patiko, gal kokius 4-6 kartus skaičiau.

gal kas zinot kur ta kniga galma butu gaut geriause but e-parda