Tungusko meteoritas? kas tai?
Parašytas: Tre Rgp 29, 2007 11:14 pm
Tunguska 1908
Yra prigalvota daugybė hipotezių dėl objekto, 1908 metais atsiradusio Sibiro danguje. Kai tai detonavosi, sunaikino daugiau nei 2000 kvadratinių km miško. Kai kurie sako, jog tai turėjo būti tikrai didelis meteoritas, kiti įtaria nežemiškos kilmės erdvėlaivio katastrofą ar kad tai buvo kažkoks „egzotiškas“ kosminis objektas kaip kad mini juodoji bedugnė, dar kiti teigia, jog tai naujas vulkaninės veiklos tipas. Taip pat internete galima rasti spekuliacijų apie vyriausybių slaptuosius projektus.
Visą 20-ąjį amžių žmonėms buvo mįslė tai, kas iš tikrųjų nutiko Birželio 30-osios rytą, 1908 metais virš sibirinės taigos. Įvykio vietovėje galima rasti įkalčių, kad tai visgi buvo meteoritas, bet glumina tai, kad nėra pačio kraterio. Įvykio liudininkai, gyvenę tame regione apibūdino jį kaip „baltą, karštą ugnies kamuolį“, „siaubingą sprogimą“, „deginantį karštį“ bei „kylantį dūmų stulpą“. Šią dieną išgirdus tokį apibūdinimą daugeliui iškart vaizduotėje kyla liūdnai pagarsėjusio branduolinio ginklo vaizdas, tačiau bėda ta, kad pirmasis toks ginklas buvo sukurtas ir išbandytas tik po 37 metų (1945-07-16), Antrojo Pasaulinio Karo metu. 1908 metais branduolinės reakcijos dar nebuvo atrastos ir ištirtos mokslo. Dėl šio fakto kai kurie ufologai ir priskiria Tunguskos įvykį NSO katastrofai. Priešingai pastarajai hipotezei, „tikri mokslininkai“ teigia, kad tai išvis nesusiję su branduolinio tipo sprogimu – vietovėje nėra radiacijos, kokia būtų atsiradusi detonavus pavyzdžiui vandenilinę bombą.
Abejoms pusėms, tiek ufologams, tiek „rimtiems mokslininkams“, reikia šiek tiek kritikos.
Ufologams – ne kiekvienas fenomenas, mums žmonėms primenantis techninį procesą, turi būti nežemiškos kilmės. Motina Gamta yra kur kas išradingesnė nei mes įsivaizduojame.
Mokslininkams – žmonės dažniausiai gerai sugeba atpasakoti ką matę. Net jeigu dėl savo kultūrinės kilmės jie naudoja keistus žodžius tai apibūdinti. Jei stebėjimai ir mokslininiai modeliai kartu netinka į „dėlionę“, galbūt laikas ištirti mokslinį modelį ir nemesti šalin pranešimų apie stebėjimus.
Buvo palyginus vėlyvas 20-tas amžius, kai žmonės pradėjo mąstyti, kad gal jų žinios apie meteoritus nėra tokios jau didelės (didelis meteoritas; lygu didelis ugnies kamuolys; lygu didelis krateris). Mintys krypo į objektą iš nepastovios medžiagos, galbūt kometos ledo nuolaužą. Bet vėlgi – keista, kad kelios savaitės prieš tunguskos įvykį netoli Žemės nebuvo pastebėta jokia kometa. Nepaisant to, ilgą laiką tinkamiausias kandidatas buvo Enkės Kometa. Visgi kai kompiuteriai tapo pakankamai galingi, buvo atliktos detalios simuliacijos, kurios parodė, kad ledo nuolauža būtų išgaravusi žymiai aukščiau atmosferoje ir nebūtų galėjusi sukelti tokios katastrofos.
Tunguskos mįslė galiausiai buvo įminta, kai gan žinomas meteoritų fenomenas – suirimas ore – buvo ištirtas teoriškai. Pasiekti žemės paviršių nesubyrėję turi galimybę tik masyvūs geliežies meteoroidai. Akmeniniai meteoroidai paprastai suyra atmosferoje, dažnai keliomis fazėmis. Kai buvo sukurti pakankamai detalūs šios meteoritų elgsenos fiziniai modeliai (pvz. Hill & Goda, žr. paveikslėlius žemiau), Tunguskos paslaptis pranyko.
Šiandien manoma, kad 80 metrų skersmens akmeninis meteoroidas 1908-aisiais įlėkė į žemės atmosferą 22 km/s greičiu, 30 laipsnių virš horizonto kampu. Toks meteoroidas sudarytas iš palyginti silpnos medžiagos; tankesniuose atmosferos sluoksniuose jis greitai suskiltų. Atskilę mažesni fragmentai sulėtėtų beveik nedelsiant. Taigi, beveik visa meteoroido kinetinė energija (kurią galima sulyginti su galinga vandeniline bomba) yra išlaisvinama mažoje jo trajektorijos atkarpoje. O toliau seka detonacija, turinti visas branduolinio ginklo savybes.
Dvi sekundes prieš sprogimą meteoroidas yra 40 km virš žemės paviršiaus. Penkias sekundes jis švytėdamas keliavo pro viršutinius atmosferos sluoksnius, įveikdamas 100 km žemės paviršiaus nuotolį.
Mačiusieji šitą fazę apibūdina kaip „ryškesnis nei mėnulis, bet ne toks ryškus kaip saulė“. Kompiuterinė simuliacija ties šiuo tašku „pritaria“.
Maždaug sekundę prieš sprogimą objekto ryškumas staiga padidėja. Meteoroidas dabar yra 26 km aukštyje ir jau nukeliavo 125 km žemės paviršiaus nuotolį. Kompiuterinės simuliacijos rodo, jog šiuo momentu beveik 30 cm jo paviršiaus ištirpo atmosferoje. 30 cm, palyginus su objekto skersmeniu (80 m), yra niekas.
Blyksnio – kurio dėka meteoroidas sušvyti ryškiau nei saulė – priežastis yra pirmasis susiskaldymas. Oro pasipriešinimo stiprumas yra didesnis nei akmuo gali išlaikyti. Simuliacija taip pat parodo, kad suskilę objekto fragmentai išlieka netoli vienas kito ir toliau krenta netoldami.
Detonacijos akimirka: aukštis – 16 km. Kątik susidariusios atskiros akmens nuolaužos vis dar negali išlaikyti oro pasipriešinimo, todėl staigiai skyla į dar mažesnius gabalus – nuo plytos dydžio iki nedidelių akmenukų. Tai užtrunka mažiau nei sekundę ir išlaisvina meteoroido 29 megatonų trinitrotoluolo (TNT) kinetinę energiją. Daugiau nei pusė visos energijos ištrunka per 0,2 sekundės. Žiaurus blyksnis, žiūrint iš 100 km nuotolio, yra 100 kartų ryškesnis nei mūsų saulė.
Meteoroidas pavirsta į pailgą plazmos debesį, dešimčių tūkstančių laipsnių karščio, 16 km virš žemės.
Toks didelės energijos atpalaidavimas mažame tūryje (taip pat, kaip branduolinė bomba) išskiria didžiulę UV radiaciją, kurią sugeria aplinkinis oras. Tuo metu susiformuoja baltas, neįtikėtinai karštas ugnies kamuolys ir per sekundę išsiplečia iki 13 km skersmens dydžio. Dėl aukščio, kuriame įvyko sprogimas, jis nepaliečia žemės paviršiaus. Visgi ugnies kamuolys labiau elipsinis nei sferos formos. Dėl intensyvaus karščio/radiacijos miškas po sprogimu suliepsnoja.
Pastarojo dydžio ugnies kamuolys matomas ilgiau nei minutę, iki tol, kol pamažu išnyksta. Šis faktas žinomas iš branduolinių ginklų bandymų 1950-aisiais ir 1960-aisiais. Dėl savo siaubingo karščio jis kyla į viršų iš apačios kartu traukdamas orą, dėl ko susiformuoja lėkštės formos kondensacijos sluoksniai. Vėlgi – fenomenas žmonėms gerai pažįstamas iš 50-60 metų branduolinių bandymų.
30 sekundžių po detonacijos, sprogimo banga pasiekia žemę ir „užpūčia“ bepradedančias įsisiautėti miško liepsnas. Žemės paviršiuje nuo sprogimo bangos tie medžiai, kurie stovėjo idealiai statmenai, ne paguldomi ir prispaudžiami prie žemės, o lieka stovėti, tik su nurautomis šakomis. Juos 1923 metais savo pirmosios ekspedicijos metu į šią vietovę atrado tyrėjas Leonidas Kulikas ir pavadino „telegrafo stulpų mišku“.
Minutė po sprogimo debesis vis dar raudonas ir itin karštas. Kilimas į viršų vos matomas dėl jo masyvaus dydžio. Po kylančiu debesimi vietą turi kažkas užpildyti, tad įtraukiama vis daugiau ir daugiau oro. Kondensacijos debesys patys nekyla (jie nėra karšti) ir dėl to susiformuoja į varpelio formos debesis. Galimai ugninio debesies traukiamas oras nuo žemės tiesiai į viršų pakelia pelenus, dulkes ir dūmus. Tuo metu sprogimo banga guldydama medžius keliauja į šonus pažemiui.
Keletas minučių po įvykio ugnies kamuolys išbluko ir pakilo dar aukščiau. Atominis „grybas“ padidėjo iki keliskart savo originalaus dydžio. Jeigu nebūtų meteorito paliktos dūmų uodegos, vaizdas daug nesiskirtų nuo kadaise Žemėje susprogdintų vandenilio bombų. 900 kilometrų nuo Tunguskos įvykio, Irkutske meteorologinė stotis užfiksavo žemės drebėjimą. Laimei dėl mažai apgyvendintos vietovės žuvo ar buvo sužeisti vos keli žmonės.
Sprogimo debesis pakilo į maždaug 60 km aukštį ir išsiplėtė iki 200 km pločio prieš tai, kol išsisklaidė. Dienos vakare ir ateinančiomis naktimis žmonės Europoje stebėjo švytinčius tankių dulkių debesis aukštojoje atmosferoje.
Baisu vien įsivaizduoti kas būtų, jei Tunguskos meteoroidas būtų trenkęsis į Žemę keliomis dešimtimis metų vėliau – šaltojo karo metu. Tai be jokios abejonės būtų interpretuota kaip priešo ataka ir Žemėje prasidėtų termobranduolinis karas. Galbūt tik po to mokslininkai atrastų, kad iš tikrųjų sprogimo vietovėje nėra jokios radiacijos, bet būtų jau per vėlu... Gyvename ant peilio ašmenų nesuvokdami to.
O kas jeigu...
Kai kuriems skaitytojams gali kilti klausimas kas nutiktų, jei į žemę pataikytų didesni akmeniniai meteoroidai. Rezultatai, gauti atlikus tokią kompiuterinę simuliaciją esą kiek keistoki.
Itin dideli (ir todėl labai retai pasitaikantys) akmeniniai ar geležiniai asteroidai, ar labai didelės ledinės kometos pasiekia žemės paviršių nesuirę ir palieka kraterį. Ne tokie reti mažesnio ir vidutinio dydžio akmeniniai objektai suskyla žemės atmosferoje ir sprogsta, todėl gali sunaikinti kur kas daugiau, nei objektai, atsitrenkiantys į žemę.
Neženkliai padidinus Tunguskos asteroido dydį ar greitį, išskiriama energija didėja kur kas daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Pavyzdžiui jei 200 m skersmens meteoroidas, skrendantis 30 km/s greičiu (kas yra ne tiek jau daugiau, nei Tunguskos meteoroidas), „nusitaikytų“ į Žemę, jis turėtų 1 gigatoną trinitrotoluolo (TNT) energiją. Prisiminkime, kad Tunguskos meteoroidas tebuvo 30 megatonų. Toks „naikintojas“ detonuotųsi 6 km aukštyje sukurdamas 42 km skersmens ugninį kamuolį. Sprogimo blyksnis už 100 km nuo įvykio būtų matomas kaip 10 000 kartų ryškesnė šviesa nei mūsų Saulė. Gali būti, kad ugnies kamuolys ištirpdintų žemę ir paliktų didžiulį kraterį asteroidui net nepalietus žemės paviršiaus.
140 km spinduliu būtų pajausta didžiausia katastrofos jėga, tačiau efektas būtų vis tiek jaučiamas net ir šimtais kilometrų nuo sprogimo vietos. Dėl didelių nuotolių sprogimo banga ilgiau keliautų, kas reiškia, kad galbūt spėtų susidaryti pakankamai įkaitusių medžio anglių ir ugnis, užgesinta sprogimo bangos, paprasčiausiai vėl įsiliepsnotų. Milžiniškuose plotuose įsivyrautų apokaliptinės liepsnos. Tokio mąsto katastrofos pakaktų ištrinti kai kurias šalis iš žemėlapių.
Sprogimo ugnies kamuolys iškiltų iš žemės atmosferos, suformuodamas dulkių, dūmų ir dujų sluoksnį visoje žemės atmosferoje. Tai susilpnintų pro atmosferą patenkančių saulės spindulių kiekį ateinančiomis savaitėms ar mėnesiais. Didelė branduolinė žiemos galimybė.
Išvada
Globalinei katastrofai nereikia objekto, kuris įsirėžtų į žemės paviršių. Dažnai aptinkami vidutinio dydžio akmeniniai asteroidai turi daug daugiau kinetinės energijos nei galingiausi žmogaus branduoliniai ginklai – ir negana to, jų energija yra išlaisvinama pragaištingais atmosferiniais sprogimais. Nėra sukuriamas krateris, tačiau detonacijos ugnies kamuolys, sprogimo banga, atominis „grybas“ ir jų naikinantys padariniai yra labai panašūs didelei termobranduolinei atakai. Vienintelis dalykas – neišskiriama radiacija.
Tunguskos 1908 įvykis daugiau mums nebe mįslė. Bet nepaisant mokslinio smalsumo, tikėkimės, jog žemei niekad neteks patirti tokio įvykio dar kartą.
Yra prigalvota daugybė hipotezių dėl objekto, 1908 metais atsiradusio Sibiro danguje. Kai tai detonavosi, sunaikino daugiau nei 2000 kvadratinių km miško. Kai kurie sako, jog tai turėjo būti tikrai didelis meteoritas, kiti įtaria nežemiškos kilmės erdvėlaivio katastrofą ar kad tai buvo kažkoks „egzotiškas“ kosminis objektas kaip kad mini juodoji bedugnė, dar kiti teigia, jog tai naujas vulkaninės veiklos tipas. Taip pat internete galima rasti spekuliacijų apie vyriausybių slaptuosius projektus.
Visą 20-ąjį amžių žmonėms buvo mįslė tai, kas iš tikrųjų nutiko Birželio 30-osios rytą, 1908 metais virš sibirinės taigos. Įvykio vietovėje galima rasti įkalčių, kad tai visgi buvo meteoritas, bet glumina tai, kad nėra pačio kraterio. Įvykio liudininkai, gyvenę tame regione apibūdino jį kaip „baltą, karštą ugnies kamuolį“, „siaubingą sprogimą“, „deginantį karštį“ bei „kylantį dūmų stulpą“. Šią dieną išgirdus tokį apibūdinimą daugeliui iškart vaizduotėje kyla liūdnai pagarsėjusio branduolinio ginklo vaizdas, tačiau bėda ta, kad pirmasis toks ginklas buvo sukurtas ir išbandytas tik po 37 metų (1945-07-16), Antrojo Pasaulinio Karo metu. 1908 metais branduolinės reakcijos dar nebuvo atrastos ir ištirtos mokslo. Dėl šio fakto kai kurie ufologai ir priskiria Tunguskos įvykį NSO katastrofai. Priešingai pastarajai hipotezei, „tikri mokslininkai“ teigia, kad tai išvis nesusiję su branduolinio tipo sprogimu – vietovėje nėra radiacijos, kokia būtų atsiradusi detonavus pavyzdžiui vandenilinę bombą.
Abejoms pusėms, tiek ufologams, tiek „rimtiems mokslininkams“, reikia šiek tiek kritikos.
Ufologams – ne kiekvienas fenomenas, mums žmonėms primenantis techninį procesą, turi būti nežemiškos kilmės. Motina Gamta yra kur kas išradingesnė nei mes įsivaizduojame.
Mokslininkams – žmonės dažniausiai gerai sugeba atpasakoti ką matę. Net jeigu dėl savo kultūrinės kilmės jie naudoja keistus žodžius tai apibūdinti. Jei stebėjimai ir mokslininiai modeliai kartu netinka į „dėlionę“, galbūt laikas ištirti mokslinį modelį ir nemesti šalin pranešimų apie stebėjimus.
Buvo palyginus vėlyvas 20-tas amžius, kai žmonės pradėjo mąstyti, kad gal jų žinios apie meteoritus nėra tokios jau didelės (didelis meteoritas; lygu didelis ugnies kamuolys; lygu didelis krateris). Mintys krypo į objektą iš nepastovios medžiagos, galbūt kometos ledo nuolaužą. Bet vėlgi – keista, kad kelios savaitės prieš tunguskos įvykį netoli Žemės nebuvo pastebėta jokia kometa. Nepaisant to, ilgą laiką tinkamiausias kandidatas buvo Enkės Kometa. Visgi kai kompiuteriai tapo pakankamai galingi, buvo atliktos detalios simuliacijos, kurios parodė, kad ledo nuolauža būtų išgaravusi žymiai aukščiau atmosferoje ir nebūtų galėjusi sukelti tokios katastrofos.
Tunguskos mįslė galiausiai buvo įminta, kai gan žinomas meteoritų fenomenas – suirimas ore – buvo ištirtas teoriškai. Pasiekti žemės paviršių nesubyrėję turi galimybę tik masyvūs geliežies meteoroidai. Akmeniniai meteoroidai paprastai suyra atmosferoje, dažnai keliomis fazėmis. Kai buvo sukurti pakankamai detalūs šios meteoritų elgsenos fiziniai modeliai (pvz. Hill & Goda, žr. paveikslėlius žemiau), Tunguskos paslaptis pranyko.
Šiandien manoma, kad 80 metrų skersmens akmeninis meteoroidas 1908-aisiais įlėkė į žemės atmosferą 22 km/s greičiu, 30 laipsnių virš horizonto kampu. Toks meteoroidas sudarytas iš palyginti silpnos medžiagos; tankesniuose atmosferos sluoksniuose jis greitai suskiltų. Atskilę mažesni fragmentai sulėtėtų beveik nedelsiant. Taigi, beveik visa meteoroido kinetinė energija (kurią galima sulyginti su galinga vandeniline bomba) yra išlaisvinama mažoje jo trajektorijos atkarpoje. O toliau seka detonacija, turinti visas branduolinio ginklo savybes.
Dvi sekundes prieš sprogimą meteoroidas yra 40 km virš žemės paviršiaus. Penkias sekundes jis švytėdamas keliavo pro viršutinius atmosferos sluoksnius, įveikdamas 100 km žemės paviršiaus nuotolį.
Mačiusieji šitą fazę apibūdina kaip „ryškesnis nei mėnulis, bet ne toks ryškus kaip saulė“. Kompiuterinė simuliacija ties šiuo tašku „pritaria“.
Maždaug sekundę prieš sprogimą objekto ryškumas staiga padidėja. Meteoroidas dabar yra 26 km aukštyje ir jau nukeliavo 125 km žemės paviršiaus nuotolį. Kompiuterinės simuliacijos rodo, jog šiuo momentu beveik 30 cm jo paviršiaus ištirpo atmosferoje. 30 cm, palyginus su objekto skersmeniu (80 m), yra niekas.
Blyksnio – kurio dėka meteoroidas sušvyti ryškiau nei saulė – priežastis yra pirmasis susiskaldymas. Oro pasipriešinimo stiprumas yra didesnis nei akmuo gali išlaikyti. Simuliacija taip pat parodo, kad suskilę objekto fragmentai išlieka netoli vienas kito ir toliau krenta netoldami.
Detonacijos akimirka: aukštis – 16 km. Kątik susidariusios atskiros akmens nuolaužos vis dar negali išlaikyti oro pasipriešinimo, todėl staigiai skyla į dar mažesnius gabalus – nuo plytos dydžio iki nedidelių akmenukų. Tai užtrunka mažiau nei sekundę ir išlaisvina meteoroido 29 megatonų trinitrotoluolo (TNT) kinetinę energiją. Daugiau nei pusė visos energijos ištrunka per 0,2 sekundės. Žiaurus blyksnis, žiūrint iš 100 km nuotolio, yra 100 kartų ryškesnis nei mūsų saulė.
Meteoroidas pavirsta į pailgą plazmos debesį, dešimčių tūkstančių laipsnių karščio, 16 km virš žemės.
Toks didelės energijos atpalaidavimas mažame tūryje (taip pat, kaip branduolinė bomba) išskiria didžiulę UV radiaciją, kurią sugeria aplinkinis oras. Tuo metu susiformuoja baltas, neįtikėtinai karštas ugnies kamuolys ir per sekundę išsiplečia iki 13 km skersmens dydžio. Dėl aukščio, kuriame įvyko sprogimas, jis nepaliečia žemės paviršiaus. Visgi ugnies kamuolys labiau elipsinis nei sferos formos. Dėl intensyvaus karščio/radiacijos miškas po sprogimu suliepsnoja.
Pastarojo dydžio ugnies kamuolys matomas ilgiau nei minutę, iki tol, kol pamažu išnyksta. Šis faktas žinomas iš branduolinių ginklų bandymų 1950-aisiais ir 1960-aisiais. Dėl savo siaubingo karščio jis kyla į viršų iš apačios kartu traukdamas orą, dėl ko susiformuoja lėkštės formos kondensacijos sluoksniai. Vėlgi – fenomenas žmonėms gerai pažįstamas iš 50-60 metų branduolinių bandymų.
30 sekundžių po detonacijos, sprogimo banga pasiekia žemę ir „užpūčia“ bepradedančias įsisiautėti miško liepsnas. Žemės paviršiuje nuo sprogimo bangos tie medžiai, kurie stovėjo idealiai statmenai, ne paguldomi ir prispaudžiami prie žemės, o lieka stovėti, tik su nurautomis šakomis. Juos 1923 metais savo pirmosios ekspedicijos metu į šią vietovę atrado tyrėjas Leonidas Kulikas ir pavadino „telegrafo stulpų mišku“.
Minutė po sprogimo debesis vis dar raudonas ir itin karštas. Kilimas į viršų vos matomas dėl jo masyvaus dydžio. Po kylančiu debesimi vietą turi kažkas užpildyti, tad įtraukiama vis daugiau ir daugiau oro. Kondensacijos debesys patys nekyla (jie nėra karšti) ir dėl to susiformuoja į varpelio formos debesis. Galimai ugninio debesies traukiamas oras nuo žemės tiesiai į viršų pakelia pelenus, dulkes ir dūmus. Tuo metu sprogimo banga guldydama medžius keliauja į šonus pažemiui.
Keletas minučių po įvykio ugnies kamuolys išbluko ir pakilo dar aukščiau. Atominis „grybas“ padidėjo iki keliskart savo originalaus dydžio. Jeigu nebūtų meteorito paliktos dūmų uodegos, vaizdas daug nesiskirtų nuo kadaise Žemėje susprogdintų vandenilio bombų. 900 kilometrų nuo Tunguskos įvykio, Irkutske meteorologinė stotis užfiksavo žemės drebėjimą. Laimei dėl mažai apgyvendintos vietovės žuvo ar buvo sužeisti vos keli žmonės.
Sprogimo debesis pakilo į maždaug 60 km aukštį ir išsiplėtė iki 200 km pločio prieš tai, kol išsisklaidė. Dienos vakare ir ateinančiomis naktimis žmonės Europoje stebėjo švytinčius tankių dulkių debesis aukštojoje atmosferoje.
Baisu vien įsivaizduoti kas būtų, jei Tunguskos meteoroidas būtų trenkęsis į Žemę keliomis dešimtimis metų vėliau – šaltojo karo metu. Tai be jokios abejonės būtų interpretuota kaip priešo ataka ir Žemėje prasidėtų termobranduolinis karas. Galbūt tik po to mokslininkai atrastų, kad iš tikrųjų sprogimo vietovėje nėra jokios radiacijos, bet būtų jau per vėlu... Gyvename ant peilio ašmenų nesuvokdami to.
O kas jeigu...
Kai kuriems skaitytojams gali kilti klausimas kas nutiktų, jei į žemę pataikytų didesni akmeniniai meteoroidai. Rezultatai, gauti atlikus tokią kompiuterinę simuliaciją esą kiek keistoki.
Itin dideli (ir todėl labai retai pasitaikantys) akmeniniai ar geležiniai asteroidai, ar labai didelės ledinės kometos pasiekia žemės paviršių nesuirę ir palieka kraterį. Ne tokie reti mažesnio ir vidutinio dydžio akmeniniai objektai suskyla žemės atmosferoje ir sprogsta, todėl gali sunaikinti kur kas daugiau, nei objektai, atsitrenkiantys į žemę.
Neženkliai padidinus Tunguskos asteroido dydį ar greitį, išskiriama energija didėja kur kas daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Pavyzdžiui jei 200 m skersmens meteoroidas, skrendantis 30 km/s greičiu (kas yra ne tiek jau daugiau, nei Tunguskos meteoroidas), „nusitaikytų“ į Žemę, jis turėtų 1 gigatoną trinitrotoluolo (TNT) energiją. Prisiminkime, kad Tunguskos meteoroidas tebuvo 30 megatonų. Toks „naikintojas“ detonuotųsi 6 km aukštyje sukurdamas 42 km skersmens ugninį kamuolį. Sprogimo blyksnis už 100 km nuo įvykio būtų matomas kaip 10 000 kartų ryškesnė šviesa nei mūsų Saulė. Gali būti, kad ugnies kamuolys ištirpdintų žemę ir paliktų didžiulį kraterį asteroidui net nepalietus žemės paviršiaus.
140 km spinduliu būtų pajausta didžiausia katastrofos jėga, tačiau efektas būtų vis tiek jaučiamas net ir šimtais kilometrų nuo sprogimo vietos. Dėl didelių nuotolių sprogimo banga ilgiau keliautų, kas reiškia, kad galbūt spėtų susidaryti pakankamai įkaitusių medžio anglių ir ugnis, užgesinta sprogimo bangos, paprasčiausiai vėl įsiliepsnotų. Milžiniškuose plotuose įsivyrautų apokaliptinės liepsnos. Tokio mąsto katastrofos pakaktų ištrinti kai kurias šalis iš žemėlapių.
Sprogimo ugnies kamuolys iškiltų iš žemės atmosferos, suformuodamas dulkių, dūmų ir dujų sluoksnį visoje žemės atmosferoje. Tai susilpnintų pro atmosferą patenkančių saulės spindulių kiekį ateinančiomis savaitėms ar mėnesiais. Didelė branduolinė žiemos galimybė.
Išvada
Globalinei katastrofai nereikia objekto, kuris įsirėžtų į žemės paviršių. Dažnai aptinkami vidutinio dydžio akmeniniai asteroidai turi daug daugiau kinetinės energijos nei galingiausi žmogaus branduoliniai ginklai – ir negana to, jų energija yra išlaisvinama pragaištingais atmosferiniais sprogimais. Nėra sukuriamas krateris, tačiau detonacijos ugnies kamuolys, sprogimo banga, atominis „grybas“ ir jų naikinantys padariniai yra labai panašūs didelei termobranduolinei atakai. Vienintelis dalykas – neišskiriama radiacija.
Tunguskos 1908 įvykis daugiau mums nebe mįslė. Bet nepaisant mokslinio smalsumo, tikėkimės, jog žemei niekad neteks patirti tokio įvykio dar kartą.